Kai atėjo laikas leisti mažylę į darželį, visų pirma, norėjome saugios ir šiltos aplinkos, kuri primintų namus. Dėl to rinkomės mokymosi namus „Patirčių slėnis“ ir likome sužavėti darbuotojų rūpesčiu, paprastumu ir gebėjimu bendrauti su vaikais. Nuo pirmų dienų buvome ramūs palikdami savo dar 2 metų neturinčią mažylę mokytojų rankose. Po labai sėkmingos adaptacijos mūsų mergaitė ėmė stebinti greita kalbos raida ir gebėjimu atkartoti skaičiuotes bei kitus darželyje išmoktus ritualus. Taip pat dukrytė sparčiai stiprėjo fiziškai ir vis daugiau žingsnių nueidavo savarankiškai. Pastebime ir vis didėjantį savarankiškumą – valgant, rengiantis, einant pietų miegelio ir pan. Po beveik metų darželyje džiaugiamės, kad mergaitė jaučiasi saugiai, yra drąsi ir stipri fiziškai, ir dar nė karto nebuvo darželyje susirgusi.

Mano gentis didžiuliame sujudime. Mažiausia atžala - Adeliutė ruošiasi į darželį. Manau, jei galėtume, mes ją uždarytume į krištolinę dėžutę ir gėrėtumėmės šiuo stebuklu per atstumą.

Ir niekam neleistume čiupinėti ir net žiūrėti uždraustume!

Žinoma, aš juokauju, bet tame tiesos yra.

Nes tėvams sunku suprasti, kad kažkas gali jų vaiką taip mylėti, kaip moka mylėti tik jie.

Nes kažkaip visų vaikai - kaip vaikai, bet jau mūsų vaikas tai kažkoks ypatingas. Tiesiog stebuklų stebuklas, kurio tėvams reikėtų įteikti Nobelio premiją už tokį išradimą.

Ir mano marti su manimi kasdien "purena" šitą temą. Ar Adeliutei ten bus gerai? Ar ją supras? Ar ji tobulės ten, ar tik atbus tas valandas be tėvų? Ko ji ten išmoks?

Todėl tapome beveik detektyvėmis, kurios priekabiai išanalizavo darželių pasiūlą ir vaiko tobulėjimo galimybes.

Man įtikti sunku. Beveik neįmanoma. Aš pati sau neįtinku, bet... suradau tokią vaikystės vietą, kad parėjo noras vėl būti kokių trijų metų vaiku.

Aš ne per tvorą pamačiau tą darželį. Tiesiog likimas visai kitu tikslu atvedė į "Patirčių slėnį".

Tai vieta, kur vaikas per jausmus ir patirtį išmoksta pažinti save šiame pasaulyje. Kur taisyklės neuždaro vaiko į draudimų kvadratą. Kur miškas nebūna išpieštos eglutės knygutėje, o reali vieta, kur gali išsivolioti pusnyse.

Visada žavėjausi Valdorfo pedagogika, o "Patirčių slėnis" remiasi jos principais.

Vaikas miške, vaikas lauke, vaikas su savimi ir laikas su draugais. Nereali aplinka, kuri kažkodėl mestelėjo man mintį, kad žodis "patirtis" labai panašus į žodį - "papartis". Į tą augalą, kurio grožio mes iškart ir nematome. Tiesiog tikime stebuklu, kuris mus padarys laimingais ir išmintingais. Tereikia tikėti ir laukti.

Visiems tėveliams, kurie neranda savo meilės atitikmens - rekomenduoju "Patirčių slėnį", kuriame užaugs mūsų Lietuva.

Vaiko išleidimas į darželį po pirmųjų kelių metų su labai mažai atsitraukimo vienas nuo kito, tikriausiai, man buvo vienas iš didesnių iššūkių, kurį lydėjo įvairios per laiką sukauptos kitų šeimų istorijos ir pačios prisiminimai iš darželio laikų (jie nepadėjo). Ir lūkesčiai darželiui, tikiu, kiekvieno iš mūsų yra skirtingi. Mes ieškojome, visų pirma, vaikystės. Kad vaikas galėtų žaisti, tyrinėti, augti, turėtų įvairių patirčių ir, svarbiausia, pilnaverčio priėmimo ir atliepimo. Tad lauko ir Valdorfo pedagogikos miksas puikiai tai atliepė. Dobrovolės patirčių slėnio magija su pasitinkančiais savo srities profesionalais užbūrė iš pirmo žvilgsnio. Darželį kartu su vaiku lankiau tikrai daug, adaptacijos mūsų buvo lėtos ir atliepiančios vaiko ritmą, tad per šiuos metus pažinau daug bendruomenės žmonių: vaikų, jų tėvų, auklėtojų, kartu ėjau į žygius, traukiausi į dienos ritmus, išskanavau maistą, kokio pati nemoku gaminti, moku krūvą skaičiuočių, o vaiko grupės vaikai tapo mano draugučiais ir rytus pradedam besitęsiančiais pokalbiais. Turėjom ir turim daug gilių pokalbių su auklėtojomis, juoko, atliepimo, keičiau ir savo požiūrį, visada turėjau ir turiu palaikymą ir pagalbą, ir net jei nuomonės išsiskiria – atvirai apie tai kalbam. Matom kaip auga mūsų vaikas, kaip stiprėja jo pasitikėjimas, reguliariuose susitikimuose su auklėtojom lendam į gilias temas, nuolat jaučiame pulsą apie kiekvieną dieną. Visada drąsiai jaučiuosi ne tik klausti, bet ir prašyti patarimo. Tikrai nesitikėjau tokio santykio ir ryšio darželio aplinkoje, kokybės ir įvairovės dienų ritmuose, o kiekviena grupės auklėtoja yra daugiau nei verta po atskiros ilgos istorijos ar podcasto apie savo darbo principus, stiprybes ir kaip jos kuria santykį su vaikais. Begaliniškai džiaugiuosi!

Ši vieta mūsų šeimai – atradimas. Kai tik atvykome pirmam susitikimui pajutau, kad tai vieta mums. Tai tikrai ne toks darželis, kokį lankiau aš ir kartą, būnant Patirčių slėnyje, supratau, kad man tai panašu į mano vaikystės laiką pas močiutę kaime ar sode – tai šilti vaikystės prisiminimai. Džiaugiuosi, kad mano vaikas kas dieną tai gali patirti, būdama daug laiko lauke su draugais, žaidžiant ir pažįstant gamtą. Kas kartą išsiskyrus su dukra, esu rami ir tą ramybę kuria mokytojos, aplinka, kurioje vaikai auga ir mokosi. Susitikus klausau visų patirčių ir įspūdžių, surinktų per dieną ir visi jie kelia šypseną. Linkiu visoms šeimoms atrasti šią magišką vietą!