Mokyklos komanda
Mokymosi namai „Patirčių Slėnis“
su mokyklos komanda
Esame komanda, širdimi ir dėmesiu auganti drauge su vaikais. Patirčių slėnio bendruomenėje kuriame saugią, palaikančią ir įkvepiančią erdvę, kurioje kiekvienas vaikas gali būti savimi, augti savo tempu ir drąsiai tyrinėti pasaulį.
Tikime, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir savyje nešasi didžiulį potencialą. Todėl savo darbe remiamės savitu ugdymo požiūriu ir taikome tutorystės principus, siekdami lydėti kiekvieną vaiką jo asmeniniu keliu.
Mūsų tikslas – padėti vaikams pažinti save, atrasti savo stiprybes ir kryptį, augti pasitikinčiais, smalsiais ir sąmoningais žmonėmis. Čia mokymasis vyksta per patyrimą, ryšį, kūrybą ir laisvę būti savimi, o kiekviena diena tampa prasminga augimo kelione.
Giedrė Juozapavičienė
Šių metų rugsėjį prisijungiau prie Patirčių slėnio bendruomenės, tačiau mano kelionė mokytojos keliu prasidėjo gerokai anksčiau – nuo grįžimo į savo šaknis, pojūčius ir tikruosius pomėgius. Dar pradinėse klasėse buvau užsirašiusi svajonę tapti pradinių klasių mokytoja, kuri pamažu, per įvairias patirtis, virto realybe.
Prieš ateidama į mokyklą dirbau natūralios kosmetikos srityje, vedžiau kvapų kūrimo edukacijas vaikams, keliavau po Lietuvos mokyklas. Kūryba, įkvėpimas ir gyvas ryšys su vaikais visada buvo svarbi mano kelio dalis. Patirčių slėnį pirmiausia atradau per edukacijas – čia su vaikais kūrėme, tyrinėjome, distiliavome augalus, mokėmės iš gamtos. Ši patirtis natūraliai peraugo į kvietimą tapti komandos dalimi.
Šiuo metu studijuoju pedagogiką Vilniaus universitete ir dirbu su pradinukais.
Gimiau ir užaugau Trakuose, gamtos apsuptyje, kuri iki šiol išlieka svarbi mano gyvenimo dalis. Daugiau nei 15 metų gilinuosi į augalus, jų kvapus ir savybes. Mamos sodyboje auginu ir plečiu vaistažolių kolekciją, tyrinėju jų panaudojimą – nuo distiliavimo iki arbatų ir prieskonių kūrimo. Man svarbus pats procesas – auginti, stebėti, pažinti ir per tai kurti ryšį.
Natūrali parfumerija ir darbas su augalais man yra ne tik kūryba, bet ir būdas sustoti, išgirsti save, kurti prasmingą santykį su pasauliu. Šią patirtį natūraliai atsinešu ir į darbą su vaikais – kviečiu juos tyrinėti, jausti, kurti ir atrasti.
Džiaugiuosi būdama Patirčių slėnio dalimi – prisijungdama prie bendruomenės, kurioje kartu su vaikais mokomės, augame ir kuriame ryšį. Tikiu, kad tikrasis mokymasis prasideda tada, kai vaikas gali ne tik suprasti pasaulį, bet ir jį pajusti.
Jolanta Baranovskienė
Dar būdama penkiolikos metų jau žinojau – noriu dirbti su vaikais. Svajojau tapti darželio auklėtoja, tačiau gyvenimas mane nukreipė kitu keliu. Studijavau trikotažo technologiją ir dirbau kūrybiškumo bei tikslumo reikalaujantį darbą – organizavau trikotažo ir tekstilės gaminių gamybos procesus.
Vėliau baigiau ir buhalterijos mokslus, nes man visada buvo svarbu judėti pirmyn, mokytis, ieškoti ir nebijoti naujų iššūkių.
Prieš metus gavau pasiūlymą prisijungti prie Patirčių slėnio bendruomenės kaip technologijų mokytoja. Šis žingsnis man tapo ypatingu – tarsi sugrįžimu prie savo pirmosios svajonės. Šiuo metu studijuoju pedagogiką, gilinu psichologijos, didaktikos ir ugdymo žinias, kad galėčiau dar prasmingiau lydėti vaikus jų augimo kelyje. Labai džiaugiuosi būdama šios bendruomenės dalimi ir galėdama dalintis savo patirtimi su vaikais.
Technologijų pamokose siekiu kurti erdvę, kurioje vaikai gali augti kaip sąmoningos, kūrybingos ir savimi pasitikinčios asmenybės. Man svarbu, kad jie ugdytųsi smalsumą, atkaklumą ir pagarbą sau bei savo darbui.
Stengiuosi sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui įgyti gyvenimui reikalingų praktinių įgūdžių, mokytis spręsti problemas ir pažinti įvairias technologijas per patirtį. Tikiu, kad svarbiausia – ne tik žinios, bet ir gebėjimas jas pritaikyti kasdienybėje.
Didžiausią džiaugsmą man teikia vaikų kūrybiškumas ir jų augimas – kai jie drąsiai reiškiasi, mokosi susikaupti, mąstyti, kurti ir didžiuotis savo rezultatais. Svarbi mano gyvenimo dalis – aistra duonos, pyragų ir kitų kepinių gamybai. Šiomis žiniomis su džiaugsmu dalinuosi su vaikais, kviesdama juos patirti kūrybos, kantrybės ir bendrystės džiaugsmą per maisto gamybą.
Siekiu ugdyti smalsias, iniciatyvias, kūrybiškai ir kritiškai mąstančias asmenybes, kurios nebijotų bandyti, klysti ir atrasti.
Tikiu, kad technologijos, rankdarbiai ir maisto gamyba – tai ne tik procesas, bet ir kelias pažinti pasaulį bei save.
Inga Tamulevičiūtė
Emilija Vareikytė
Baigusi mokyklą studijavau istoriją. Dar universitete supratau, kad esu mokytoja – tik ne tą studijų kryptį buvau pasirinkusi. Pabaigusi studijas vieną dieną gavau du darbo pasiūlymus – dirbti mokykloje arba muziejuje. Būtent tada mano kelias pasuko į švietimą.
Tapus mama, vis labiau gryninosi mano požiūris į ugdymo sistemas. Vis aiškiau jutau, kad vaikams reikia erdvės augti savo tempu. Nesijaučiau galinti tilpti į standartinės mokyklos rėmus, o dar labiau – nenorėjau bandyti į juos „sutalpinti“ kitų. Taip atsidūriau Patirčių slėnyje.
Man tai yra erdvė, kurioje galiu augti kaip žmogus ir kartu matyti, kaip auga kiti. Čia aiškiai matau, kiek daug galimybių suteikia tutorystė – įdomu stebėti, kaip augantis žmogus vis giliau pažįsta save, kaip stiprėja jo savirefleksija.
Per trejus metus Patirčių slėnyje turėjau galimybę stebėti vaikų augimą ir įsitikinti, kad sukūrus tinkamą aplinką kiekvienas gali augti savo tempu ir atrasti tai, kas jam teikia tikrą širdies džiaugsmą.
Šiuo metu slėnyje dirbu ugdymo šeimoje kuratore ir mokyklos tutore, taip pat vedu istorijos pamokas. Man ši vieta tapo erdve, kur galiu išbandyti save skirtinguose vaidmenyse. Taip pat Slėnis tapo bendruomene, kuri rūpi ir kuri norisi, kad klestėtų.
Ieva Rudzinskienė
Aš esu žmogus, kuris gyvena gamtoje ir su gamta. Stebiu jos ciklus, mokausi ir semiuosi energijos.Gamta įkvepia mano kūrybą ir darbus. Matau grožį ir prasmę netobulume, kiekvienoje visumos dalelėje, kokia jaučiuosi ir pati 
Esu mama, dukra, žmona ir draugė, kuri stengiasi augti ir mokytis kasdienybėje, vedama širdies. Patirčių slėnyje atsidūriau dar statybų metu. Vieną dieną tiesiog atėjo impulsas parašyti Olegui. Ir kai atvykau, radau savo vietą darbuose su moliu. Ką ir dariau iki pat mokyklos įkūrimo. Vėliau sekė poros metų pertrauka… antrą kartą sugrįžau jau kaip sodininkė ieškodama vietos praktikai. Dabar sodininkauju drauge su Patirčių slėnio vaikais: tyrinėjame, patyrimiškai mokomės ir augame darnoje – su gamta ir kaip neatsiejama gamtos dalis. Slėnis man suteikia erdvę, kurioje jaučiuosi laisva kurti, situacijas, per kurias mokausi, aplinką, kuri mane įkvepia, bendruomenę kurioje man šilta.