Ruduo jau čia – su pilnomis obuolių pintinėmis, spalvotais lapais, vėsesniais rytais ir vis trumpėjančiomis dienomis. Valdorfo darželyje šį gamtos virsmą lydi Mykolinių šventė.
Mykolinės minimos rugsėjo 29-ąją ir yra siejamos su arkangelu Mykolu. Krikščioniškoje tradicijoje jis vaizduojamas kaip kovotojas su slibinu – blogio ir tamsos simboliu, todėl ilgainiui Mykolinės tapo drąsos, stiprybės ir šviesos temos švente. Lietuvių tradicijose šis metas taip pat žymėjo svarbią rudens ribą – derliaus darbų pabaigą ir artėjančio tamsiojo metų laiko pradžią.
Tai ypatingas laikas, kviečiantis prisiminti drąsą. Ne tik tą didžiąją, apie kurią pasakoja legendos, bet ir mažąją, kasdienę – išdrįsti pabandyti, kai nepavyksta iš pirmo karto, įveikti nedidelę baimę, padėti draugui ar kantriai atlikti darbą.
Šias temas vaikai tyrinėja jiems artimiausiu būdu – per pasakas, dainas, žaidimus, judesį ir bendrus darbus. Šv. Mykolo ir slibino istorija tampa gražiu drąsos, ryžto ir vidinės stiprybės vaizdiniu. Valdorfo darželyje šventė pirmiausia yra patyrimas – jos nuotaika kuriama pamažu, per kasdienius pasiruošimus, bendrą veiklą ir ypatingas akimirkas drauge. Šventės dieną pasakos vaizdiniai tarsi atgyja: paragavę stiprybės gėrimo, vaikai įšventinami į riterius, leidžiasi Drąsos taku į Slibino olą, o vyresnieji iškeliauja į žygį ieškoti slibino. Mažiausieji šią istoriją išgyvena stebėdami vaidinimą apie Riterį Jurgį, įveikiantį slibiną ir išvaduojantį princesę. Po drąsos išbandymų visi dalijasi šventiniu obuolių pyragu, per pusę perpjautuose obuoliuose atranda žvaigždeles. Taip tai, apie ką buvo girdėta pasakose ir dainuota dainose, tampa gyvu vaiko išgyvenimu – per judesį ir vaizduotę, bendrystę.
Mykolinių metas neatsiejamas ir nuo rudens derliaus – žemės subrandintų gėrybių, bendro darbo ir dėkingumo už tai, ką mums dovanoja gamta. Taip šventėje susipina rudens gausa, bendrystė ir drąsa pasitikti vis labiau tamsėjantį metų laiką.
